- pakarūklas
- pakarū̃klas sm. (2), pakarū́klas (1) Ms, pakarū̃klai dgs. (2)
1. kas kabo nutįsęs, nukaręs: Karstos su pakarūklais (su vainikuotomis vėliavomis) priš procesijos išejimą Šts.
2. pl. gaidžio ar kalakuto pakabučiai po snapu: Mūsų gaidys turi didelę skiauturę ir pakarūklus Gršl. Veizėk, kokie dideli to gaidžio pakarūklai Slnt. Gaidys pakarūklùs nušalo Kal. Kalakuto pakarūklai paraudonijo Yl. Raudonas kaip gaidžio pakarūklai Plng.
3. pl. Slnt paršo pakaklės speneliai, sargučiai.
4. pasaitas, ant kurio kas kabo: Pakarūklinės bulvės tolie bėga žemėj, išleida pakarūklus (šaknis, ant kurių auga bulvės) ilgiausius Šts. | prk. Širdies pakarūklai galia patrūkti iš skausmo Krt.
◊ širdiẽs pakarūklùs paė́sti labai įgristi: Širdies pakarūklus yr paėdęs visims tas karas Šts.
Dictionary of the Lithuanian Language.